Kaip (iš)gyventi Barselonoje

Niekaip negalėjau suprasti, kodėl, kai pasakiau, kad kraustomės į Barseloną, mano taksiukas ir aš, buvę kolegos ir draugai žiūrėjo į mane keistai. Vienų žvilgsniuose buvo kiek susirūpinimo, kitų – šiokio tokio pavydo ir beveik visų jų akyse mačiau nuostabą. Jei šiandien man kas pasakytų, kad meta viską ir kraustosi į Barseloną, turėdami skolintų pinigų išgyvenimui ir planą „susikursiu, kokį noriu gyvenimą ir neabejoju gyvensiu geriau“, dabar jau ir aš pati žiūrėčiau įtariai. Ar kartočiau tai, jei galėčiau atsukti laiką atgal? Greičiausiai, kad ne, bet žinau, kad būčiau gailėjusis nepabandžiusi. Vis dėlto išvažiuodama viską įsivaizdavau kur kas lengviau. Ar džiaugiuosi, kad išvažiavau? Taip. Po daugiau nei pusantrų metų Barselonoje po truputį atrandu tai, dėl ko viską palikau Lietuvoje. Tai koks tas gyvenimas Barselonoje, kai gyveni čia, o ne atvažiuoji pamatyti Sagrada Familia katedros, pasidžiaugti saule net ir lapkričio mėnesį ir kitokiu maistu kokioms 4  dienoms?

Oras

Rytai Barselonoje lengvesni nei Vilniuje. Kur kas daugiau šviesos, kuri pasirodo anksčiau, nei man būdavo įprasta. Tik išlipti iš lovos žiemą kiek sunkiau prisiversti, kai gyveni tipiškame ispaniškame bute su ledinėmis akmeninėmis grindimis ir taupiu šeimininku katalonu, kuris šildymo nejungia.

Labai daug priklauso nuo to, kurioje Barselonos dalyje gyveni: prie jūros ar šalia kalnų. 11 mėnesių gyvenau prie jūros. Romantikos buvo panašiai, kiek smėlio pakrantėje: fantastiški vaizdai, nesibaigiančios galimybės aktyviai gyventi (buvau surinkusi grupę nepažįstąmų, tarp jų ir lietuvaičių, norinčių išmokti salsos ir bachatos, kurių mokydavomės kartu su kubiečių šokių mokytoju šeštadienio rytais aikštelėje tiesiai priešais jūrą) ir daug daug visko aplink (pilna pačių skirtingiausių žmonių: nuo banglentininkų iki medituojančių čia pat ant smėlio). BET žiemą supratau, ką reiškia drėgmė. Nors šalčiu skųstis čia tikrai negaliu, bet keletas laipsnių šilumos ir 90 procentų drėgmės man atrodo kur kas šalčiau nei -5 kur nors Vilniuje. Dabar jau šeštą mėnesį gyvenu kiek arčiau kalnų ir nors šiais metais apskritai žiema buvo šilta, šalčiausiomis dienomis čia geriau nei prie jūros. Vis dėlto, niekada nebuvusi didelė jūros gerbėja, dabar jau pasiilgstu gyvenimo šalia jos. Beje, vietiniams visada atrodys keista, jei lietuvis pasiskųs, kad jam šalta. Ofise man dažnai būdavo vėsu ir niekas per daugiau nei pusantrų metų nesuprato, kaip tai įmanoma, jei esu iš „šiaurės“ (Lietuvą katalonai dažnai lygina su Skandinavijos šalimis). Daugumai vis dar neiašku, kur yra Lietuva, atpažinti šalį gali padėti nebent Sabonio pavardė.   

Kaip tave mato kiti ir kaip čia pritapti

Mano kolegos niekada neslėpė, kad mano pavardė jiems per sunki ir dažnai ja skųsdavosi. Jų nuomone, turėčiau elgtis, kaip kinai, kurie savo tikruosius sudėtingai skambančius vardus pakeičia į ispaniškus (dauguma kinų tampa Rosa ir Jordi), kad vietiniams būtų lengviau. Kolegoms atrodo, kad Pavlovskienė turėtų daryti tą patį ir nevarginti taip žmonių savo begalinio ilgumo pavarde, o aš manau, kad visai ne pro šalį jiems kartais pabandyti nors kiek prisitaikyti prie likusio pasaulio. Nes užsienio kalbos čia vis dar nėra būtinybė ir iš kas antro katalono darbą lengvai gali „atimti“, užsienietis laisvai kalbantis bent dvejomis užsienio kalbomis.  

Be vardų, katalonus iki šiol kiek stebina mūsų lietuvaičių šviesumas. Iki atvažiuodama, galvojau, kad mano akys pilksvai žalsvos, bet jau pirmą mėnesį sužinojau, kad visai ne. Pasirodo mano akys „ypatingai šalto žalumo“, „žalios kaip šviesus vandenynas“, „gilaus žalumo“ ir panašiai. Nors katalonai įpratę prie gausybės turistų, jie stengiasi juos ignoruoti, tad susidūrę su itin šviesia europiete, neslepia nuostabos. Mano šviesią odą, žalsvas akis ir rudus plaukus jie linkę įvardyti kaip šalto atspalvio, nors mūsų aplinkoje visada buvau šilto tipo.

Norinčiam pritapti čia, tenka prisitaikyti prie ispaniškų tradicijų. Pusryčiai yra toks stebuklingas metas, kai viskas sustoja maždaug 25 minutėms tam, kad išgertum pirmą ar antrą puodelį kavos ir taptum žmogumi. Iki pusryčių dažnai ispanų nuotaikos svyruoja kaip jachtos Barselonos centriniame uoste. Likus iki pusryčių pusvalandžiui, jei nėra labai skubu, geriau jau nejudinti ispano (šiuo atveju katalonai ir ispanai iš kitų regionų visai nesiskiria). Tas pats galioja ir pietų pertraukai ir likus maždaug 20 min iki darbo pabaigos. Žvėries geriau už ūsų netampyti…

Svarbiausias žodis, kurį tariant pasikeičia balsai ir visi darbai, kurie kątik buvo tokie skubūs, sustoja – loterija. Aš jau susitaikiau, kad niekad šimtu procentu čia nepritapsiu, nes net jei perdėtai vaidinčiau, kad man įdomi loterija, tai vistiek nė perpus neprilygtų vietinių prigimtiniam entuziazmui pirkti loterijos bilietus. Maždaug metus kiekvieną savaitę visi rinkdavome bent po eurą loterijai. Kai po pusės metų nebuvome laimėję absoliučiai nieko, jau buvau bepasiūlanti nustoti bandyti, bet tada supratau, kad ispanui loterija niekada nereikš veltui išmestų pinigų – kad ir kaip man nesuprantamai atrodytų, pastarajam loterija reiškia viltį. Ir nors daugeliu atveju ispanai man atrodo stokojantys iniciatyvos ir ambicijų, mes tiesiog skirtingi. Man keista nenorėti iš gyvenimo daugiau, tačiau jiems lygiai taip pat keista netikėti, kad jei prieš septynis metus tetos draugės kaimynė laimėjo loterijoje, kodėl vieną dieną negali pasisekti ir jiems? Iš pradžių man toks naivumas atrodė juokingas, dabar suprantu, kad tai jų būdas tikėti sėkme ir nereikia to tikėjimo iš ispanų bandyti atimti.  

Rasti darbą, gyvenamąją vietą Barselonoje ir kiti maži stebuklai

Man labai pasisekė – pradėjau dirbti trečią savaitę po atvykimo į Barseloną. Mano gyvenimo pradžia čia buvo pilna atsitiktinumų, dėl kurių man tikrai sekėsi. Iš esmės važiavau „į niekur“. Mano viena geriausių draugių, sužinojusi, kur važiuoju, pasiūlė apsistoti pas jos pažįstamą, kurio namuose praleidau nepilną mėnesį. Vyrukas pasitaikė draugiškas, tačiau gerokai atsipalaidavęs. Kai sekmadienio rytą rašiau jam žinutes, kad po kelių valandų būsiu mieste, jis ramiai atsakė, kad yra kalnuose, nors buvome derinę mano atvykimą keletą savaičių iš anksto. Visiškai pasimetusi, pavargusi po 32 val kelionės mikro autobusiuku, su šunimi ant kelių (viskas dėl to, kad labai bijojau skristi su šunimi), prisiminiau tris lietuvaites, su kuriomis buvome atsitiktinai susirašiusios Barselonos lietuvių grupėje. Viena tik piktinosi vyruko aplaidumu, kita neatrašė, o trečioji tiesiog atsiuntė savo adresą. Paskui man pasakojo, kad buvo kiek nejauku įsileisti į savo namus visiškai nepažįstamą žmogų, bet už tai jai visad būsiu dėkinga.

Apsisprendusi kraustytis į Barseloną, darbo apie 4 mėnesius ieškojau dar gyvendama Lietuvoje – taip ir nesulaukiau nė vieno skambučio. Atvažiavusi turėjau tikslą kuo greičiau pradėti dirbti, nes jaučiausi labai nesaugiai neturėdama jokios veiklos ir pajamų. Turėjau mėnesį laiko įsitvirtinti – pradėti dirbti ir rasti kambarį sau ir šuniui, nes mane priėmęs vyrukas pats turėjo išsikraustyti mat nuomojamą butą savininkas ruošėsi parduoti. Iki pietų vaikščiodavau su atspausdintu gyvenimo aprašymu po viešbučius ir restoranus, vakarais ieškodavau kambario nuomai, bet niekas man nenorėjo jo nuomoti dėl šuns. Maždaug po savaitės man paskambino mane priėmusi lietuvaitė, labai patenkinta nuramino, kad dabar jau viskas bus gerai – pasirodo maža draudimo brokerių agentūra, kurioje dirbo jos uošvis kaip tik ką tik buvo likusi be administratorės ir kvietė mane darbo pokalbiui. 17-ą gyvenimo Barselonoje dieną pradėjau dirbti. Mano būsimi kolegos kukliai šypsojosi, didelio entuziazmo niekas nerodė, bet buvau labai patenkinta.

Su kambario paieškomis, sekėsi sunkiau. Galvojau, taip ir nepavyks nieko rasti, tad vis liūdniau ir liūdniau viskas atrodė, kol vieną dieną po atostogų darbe pasirodė Davidas, kuris viską pakeitė. Buvau tokioje neviltyje, kad jam tik iš mandagumo paklausus, kaip man sekasi, aš nepažįstamam vyrukui pradėjau pasakoti apie savo beviltiškas kambario paieškas. Popiet jis mane pasikvietė į savo kabinetą ir pasakė, kad galvoja išnuomoti kambarį savo bute ir pakvietė jo apžiūrėti kitą dieną. Dar įspėjo, kad niekada nebuvo šunų mylėtojas, tad nieko nepažada. Taip kitą dieną sužinojau, kad po 20 metų sėkmingo darbo draudime, Davidas ruošiasi keisti gyvenimą, mesti darbą, mokytis groti gitara ir apskritai daugiau laiko skirti sau, o papildomų pajamų nori gauti iš kambario nuomos. Man patiko jo kultūringumas ir paprastumas, o jam mano ir mano taksiuko kompanija pasirodė gana neblogas variantas. Taip mes atsikraustėme į labai jaukų rajoną, šalia jūros, kur daug modernių pastatų, draugiška aplinka ir mieli kaimynai. Nors daug kas neslėpė, kad labai keistai atrodė, jog nuomojuosi kambarį pas 16 metų už mane vyresnį vyrą ir tarp mūsų nėra jokių simpatijų, iš tikrųjų jis ėmėsi mano vyresniojo brolio vaidmens ir mudu tapome labai gerais draugais. Davidas išklausydavo mane, kai viskas atrodydavo beviltiška darbe, prižiūrėdavo mano šunį, kai grįždavau į Lietuvą ir labai saugojo mane, kai eidavau į pasimatymus. Davidas tapo antru žmogumi, kuris man daug padėjo ir tapo tikru draugu. Jis net grodavo gitara mano šuniui, jei būdavau darbe, o šis bijodavo lietaus.

Greit supratau, kad darbas administracijoje visai ne man. Nepatiko monotonija, kad vadovų buvo beveik tiek pat, kiek darbuotojų, o pastarųjų nuomonė niekam nerūpėjo. Vis dėl to sunkiausia buvo tai, kad niekas nenorėjo su manimi bendrauti. Per pirmus mėnesius bandžiau koleges kviesti į kiną, kavos, vakarienės, pasivaikščioti… Apie 4 mėnesius buvau tyli (kas man visai nebūdinga), pilna noro pakeisti monotoniją ofise ir įkvėpti kolegas, kol per emocinio intelekto mokymus ofise, kai viena kolegė pradėjo skųstis, kaip viskas blogai, nesutikau sakydama, kad viskas mūsų rankose. Taip tapau atstumtąja – aršioji kolegė nesikalbėjo su manimi 5 mėnesius, kita kolegė, su kuria tvarkėme administracinius reikalus, nuolat buvo nepatenkinta ir viskas, ką darydavau ne pagal jos darbo būdą, būdavo blogai. Turėjau vieną draugą ofise – kitą Davidą, kuris pasidomėdavo, kaip man sekasi, užstodavo mane, kai matydavo, kad kolegė puola be priežasties ir kasdien per pusryčius eidavo su manimi gerti kavos. Tai būdavo vienintelės 20 min per darbo dieną, kai kažkas su manimi draugiškai bendraudavo. Vis ieškodavau kito darbo, bet ilgainiui supratau, kad be ispaniško išsilavinimo, į HR Ispanijoje nepateksiu (Lietuvoje dirbau ispanų kalbos dėstytoja, draudimo sektoriuje ir personalo skyriuje).

Parėjus beveik metams, viena iš kolegių dviems savaitėms išvyko atostogų ir turėjau ją pavaduoti dirbdama su draudimais studentams. Tuomet pagaliau kolegos pamatė, kad galiu kur kas daugiau nei atsiliepti telefonu ir paskirstyti  gautą paštą. Nors buvo vasara ir dirbome sutrumpintu darbo grafiku iki 14 val., likdavau ofise bent 2 val pasibaigus darbo laikui, nes darbo buvo be galo daug, o aš jaučiausi atsakinga už laukiančius studentus. Viskas pasikeitė panašiai kaip Pelenės istorijoje – iš nematomos, tapau komandos dalimi. Pagaliau su manimi pradėjo bendrauti ir merginos, o atėjus mano gimtadieniui paruošė staigmeną ir po darbo įteikė dovaną. Kad įsivaizduotumėt, ką reiškia nuo kolegių gauti dovanų Katalonijoje, galvokite apie tikimybę, kad jums paskambins ir paprašys pavaduoti Indrę Kavaliauskiatę kokiame nors renginyje, nes ji šiuo metu ilsisi.

Kai pagaliau pradėjau jaustis gerai darbe, tvirtai nusprendžiau, kad laikas jį keisti. Dabar žengiu pirmus žingsnius tekstilės sektoriuje, ką tik pradėjau dirbti vieno itališko tinklo parduotuvėje, nes turiu daug ko išmokti apie mados užkulisius. Mano stiliaus ir asmeninės pirkėjos (personal shopper) studijos jau įsibėgėjo ir šiuo metu kuriu savo būsimą darbą šioje srityje. 

Lietuvaitė / katalonė – mėgstantiems kraštutinumus ir kaip čia prisitaikyti

Iki šiol manęs nesupranta mano kolegės katalonės, kai beveik kasdien darbe vilkiu sukneles ar sijonus. Kartą darbe pasirodžiau su aukštakulniais. Kalbų buvo tiek, kad nusprendžiau įmonės labui vengti aukštakulnių, nes jie pernelyg blaškė ir stebino mano koleges, kasdien avinčias sportinius batelius ir džinsus. Bet yra ir pasiekimų, merginos jau nieko nebesako, kad kasdien į darbą saikingai pasidažau. Beje, nors yra kolegių, kurių akių pravedimas storesnis už manąjį kokius du su puse karto, o dangaus žydrumo šešėliai itin traukia akį, ta, kuri siekia dėmesio dažydamasi… esu aš.

Katalonei nėra beveik jokių temų tabu, ypač, jei tai susiję su jos gerove. Viena jauna katalonė studentė paskambino į ofisą norėdama išsiaiškinti, ar turėdama studento sveikatos draudimą, skirtą keliaujantiems studijuoti į kitą šalį, galės susigrąžinti pinigus, išleistus skambinant paprašyti mediko konsultacijos. Kur kas daugiau būdavo tokių, kurie klausdavo, ar pigiausias studentiškas draudimas (kaina metams apie 7 Eurai, draudimas dengia tik gydymą nutikus nelaimei ar netikėtai susirgus pirmosios pagalbos išlaidas) kompensuoja dantų breketus. Visiškai suprantama, kad kiekvienoje šalyje studentai ieško būdų sutaupyti, bet vis dėl to kataloniškas taupumo stilius mane vis dar stebina.

Jei kolegei prasideda moteriškos bėdos, apie tai sužino visi. Prisimenu, kaip pirmą kartą gerdama vandenį, vos nepaspringau, kai kolegė ofiso viduryje pradėjo pasakoti visas smulkmenas apie prasidėjusias bėdas, kurių net aš nenorėjau žinoti, o ką jau kalbėti apie jauną vyrą. Bet juk viskas natūralu. Paradoksas tas, kad nors dauguma pasakoja daug detalių, kurias mes lietuviai, pasiliekame sau, susidraugauti su katalonais yra misija, reikalaujanti begalinės kantrybės.

Lietuvoje vertiname užsieniečius ir šiltai juos priimame (kalbu apie tarptautines kompanijas). Barselonoje turi išsikovoti savo vietą, nes niekas nelinkęs tau padėti. Bet sakoma, kad kartą radęs kelią į katalono širdį, ten lieki visam.