Mokėti kitą kalbą - turėti dar vieną sielą
Specialiai Ievai iš Valensijos
Kaip matome ir interpretuojame pasaulį lemia kilmė, šalies ir šeimos, kurioje užaugama,
kultūra ir vertybės – visa tai priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Bet mūsų požiūriui
didelės įtakos turi ir kalba, kurią vartojame. Ar tikrai kuo daugiau kalbų mokėsime, tuo
daugiau savo asmenybės pusių atskleisime?
Ką žinome apie kalbų įtaką?
Šiuo metu pasaulyje kalbama 7 tūkstančiais kalbų. Kiekviena kalba turi savo ženklų, žodžių
derinių, teisingą tvarką. Nors dar Karolis Didysis, buvęs Šventosios Romos imperatorius,
sakė, kad mokėti kitą kalbą – tai turėti dar vieną sielą, kaip kalba veikia mąstymą įprastai
daugiau buvo svarstoma filosofiškai, nei bandoma tai pagrįsti mokslu. Dabartiniame
pasaulyje mokslininkai gilindamiesi į tų pačių įvykių atpasakojimus, interpretacijas
skirtingomis kalbomis, gali įrodyti, kad nuo pasirinktos kalbos vartojimo, priklauso aplinkos
supratimas.
Dažnai kalbos pasikeitimai, keičiantis kartoms, nuvertinami – pasaulinės tendencijos rodo,
kad kalbos paprastėja, išsireiškimai trumpėja, dažnai persipina su kitomis kalbomis (įprastai
su anglų). Bet ar tikrai toks kalbų keitimasis atskleidžia tik kalbų menkėjimą? Ispanai,
kuriems šiuo metu 65 m. ir daugiau, sakydami savo asmens kodą iš aštuonių skaitmenų,
sujungia juos į visumą. Pavyzdžiui, asmens kodą 12345678, diktuoja taip: dvylika milijonų,
trys šimtai keturiasdešimt penki tūkstančiai, šeši šimtai septyniasdešimt aštuoni. Maždaug 45 m. ispanai asmens kodą diktuoja, skirstydami jį šimtais ir dešimtimis: šimtas dvidešimt trys ir t.t. Jauniausios kartos atstovai tiesiog vardija skaitmenis po vieną. Bet šis pavyzdys rodo ne tik kalbos paprastėjimą, bet ir kalbos praktikos įtaką – nuo kalbos vartojimo priklauso, kaip smegenys įpranta veikti. Faktas, kad jaunam ispanui sunku pasakyti greitai aštuonženklį asmens kodą įrodo tik tai, kad mąstymą lemia tai, kokia yra kiekvienos kartos praktika.
Kalba keičia faktus
Nauja kalba formuoja mąstymą: kaip suvokiame tikslumą, laiko matavimą, spalvas ir t.t.
Tarkime, Ispanijos Kanarų salose laikas yra gana abstraktus, sutarę susitikti draugai dažnai
laiką apibūdina valandos laikotarpyje: pasimatome šeštą, pusę septynių, septintą. Kada
tiksliai įvyks susitikimas, niekas negali pasakyti, bet labai dėl to ir nesuka galvos – maždaug
per gerą valandą susirenka visi. Taip pat ispanakalbėje kultūroje egzistuoja dažnai vartojamas terminas un ratito – valandžiukė. Nors lietuviškai tokį laiko apibūdinimą galime tiksliai išversti, vis dėl to lyginant su ispanakalbiais mes jo taip dažnai nevartojame kaip
nepakankamai tikslų. O štai Meksikos gatvėse net buvo atliktas smagus tyrimas ir žmonių klausta, ką reiškia ahorita (liet. dabar mažybine forma): atsakymai buvo nuo 3 minučių iki amžinybės.
Lietuviškai įprasta labai tiksliai viską apibrėžti: kada žmogus yra jaunas, brandus, vyresnis, o
Ispanijoje tokie apibrėžimai yra daugiau teoriniai. Iki 50-ies dauguma laiko save jaunais ir
jaunystė Ispanijoje ne tik teoriškai trunka ilgiau. Savitas jaunystės fenomenas, kai žmogus
laiko save jaunu tol, kol gerai jaučiasi, veikia ir praktiką – Ispanijoje privilegijų, nuolaidų dėl
amžiaus turi ne tik mokiniai ir studentai, bet ir jaunimas iki 30 m. Nuolaidos galioja ne tik
viešajame transporte, bet ir kai kuriose teatruose, muziejuose, kalbų mokyklose, kirpyklose ir
t.t. Net bankuose iki 30 m. galima atsidaryti jaunimo sąskaitas, kurioms netaikomi aptarnavimo mokesčiai.
Kalbos vartojimas atskleidžia ir kaip skirtingai galima interpretuoti faktus. Nors lietuvių
kalboje galima pasakyti, kad vaza sudužo, įprastai mes dažniau linkę primesti ar prisiimti
kaltę: sudaužiau vazą, mano vaikas pametė piniginę ir pan. Ispanų kalboje dalis kaltės
išgaruoja, nes gimtakalbiams yra natūralu sakyti, kad rašiklis pasimetė, mobiliojo telefono
ekranas suskilo, užkliuvus už aštraus daikto džinsai susiplėšė ir t.t. Augant su tokiu požiūriu,
nuo vaikystės formuojasi mąstymas, kad ne viskas priklauso nuo žmogaus ir kartais tiesiog
nutinka dalykai. Kas nori sąmoningai pamesti daiktus? Ispanijoje jie patys pasimeta.
Spalvų pavadinimus lemia vieta
Įdomu tai, kad spalvos dažniausiai apibūdinamos pagal tos šalies aktualijas – pakanka
cepelininio dangaus apibūdinimo, kad suprastume, kad ne taip jau paprasta tokius
išsireiškimus išversti į kitas kalbas. Nors ispaniškai tamsiai mėlyną galima išversti tiesiogiai,
visgi gimtakalbiai tokią mėlyną dažniau apibūdina kaip jūros mėlyną, tamsiai raudoną – kaip
raudonojo vyno. Tyrimai rodo, kad priklausomai nuo kalbos tikslumo smegenys skirtingu
greičiu reaguoja į matomą atspalvių pasikeitimą.
Balta spalva ispanams asocijuojasi su Ibizos sala, kuri neretai taip ir vadinama – la Isla
Blanca (balta sala). Toks apibūdinimas kilo iš tipiškos šios salos baltos spalvos architektūros, tendencijos saloje vilkėti baltai ir druskos gamybos, todėl dažnai ispaniškai baltas drabužis įvardijamas, kaip Ibizos rūbas. Na o šalyje, kurioje auga apie 340 milijonų alyvmedžių, natūralu, kad chaki spalva vadinama tik alyvuogių žalia. Su laiku pastarasis apibūdinimas įsitvirtino daugelyje kalbų dėl lengvai įsimenamos asociacijos.
Kartais plačiai paplitę stereotipai taip pat lemia spalvų interpretaciją ir tai ne visada atitinka
realybę. Ispanai savo vėliavos spalvas – geltoną, raudoną ir juodą – paaiškina kaip kovą ir už
savo žemes pralietą kraują. Tuo tarpu dauguma turistų geltoną ir raudoną supranta kaip saulę ir aistrą ar net raudoną vyną.
Nauja kalba naujai programuoja smegenis
Vienas painiausių dalykų ispanų kalboje yra trys būdai išreikšti veiksmažodį būti. Nors kada
kuris vartojamas yra labai tiksliai apibrėžta taisyklių, besimokančius ispanų kalbos – tai vienas labiausiai trikdančių kalbos bruožų. Vienas būti ispanų kalboje skirtas tiesiog įvardyti egzistavimą, kitas – nusakyti pastovius bruožus, o paskutinis apibūdina laikinas būsenas. Būtent čia ir prasideda žaidimas kalba. Įprastai tokie fiziniai apibūdinimai kaip aukštas, žemas, lieknas, apkūnus yra suprantami kaip pastovūs, kas gi nenori pastovumo kalbant apie liekną figūrą, bet štai apie apkūnumą gimtakalbiai mėgsta kalbėti kaip apie laikiną būseną. Yra ispanų, kurie kelis dešimtmečius savo sudėjimą apibūdina, kaip laikiną būseną – esu papilnėjęs. Niekada nedingsta viltis susigrąžinti norimas formas. Beje, apskritai žodis gordo (storas) nereiškia būtinai negatyvaus apibūdinimo. Štai, vienas iš meilių ispaniškų kreipinių yra gordi (storuliukas) ir juo dažnai kreipiamasi į mylimus asmenis.
Kalbant apie sveikatą – būti ligoniu, negaluojančiu visada yra laikina būsena, nebent norima
žmogų įžeisti. Net kai kažkas sulaužoma, sudaužoma, yra apibūdinama, kaip būsena. Tuščia
ar pilna vyno taurė – taip pat tėra tik būsena. Ispaniškai kalbant visada yra vilties pataisyti,
papildyti, atstatyti absoliučiai viską.
Nors dabartiniame pasaulyje keliaujant vis rečiau prireikia mokytis naujų kalbų, nes beveik
visur galima susikalbėti anglų kalba ar dirbtinio intelekto pagalba, vis dėlto tikrasis šalies ir
kultūros pažinimas prasideda nuo kalbos supratimo. Tas pats geltonas atspalvis gali
universaliai simbolizuoti laimę ir energiją, bet gali ir kelti nostalgiją kviečių laukui ar karštai
saulei, kuri ryškiai šviečia daugiau nei 300 dienų per metus.