Prabanga iš praeities
Publikuota žurnale Ieva, 2024 Nr. 3 (28)
Per pastaruosius kelerius metus greičiausiai mados sektoriuje auga vintažinių daiktų
paklausa. Nėra didesnio augimo nei rūbų iš antrų rankų pardavimuose, kurie
patrigubėjo ir nurungė greitosios mados klestėjimą. Pastaroji net gimtojoje Ispanijoje, iš
kurios yra kilusi, susiduria su vis rimtesniu konkurentu – mados mylėtojų atidaromomis
pavienėmis parduotuvėmis su asortimentu iš antrų rankų. Štai, Valensijoje, viename
gražiausių miesto rajonų, nuo 2016 metų veikia El Vestidor vintage (Vintažinė
drabužinė), kur gyvena praeities prabanga ir istorijos.
Atsitiktinumo dėka atrasta vieta
Pirmosios asmeninės vintažinių rūbų paieškų patirtys dar iki pandemijos vyko
Barselonoje. Daugiausia 90-ųjų stilistikos rūbų iš antrų rankų tekdavo matyti Poblenou
rajono kasmėnesinėje mugėje – palapinėje gausiai sukabinti rūbai ne tik pagal savo
kirpimą, bet ir pagal pateikimą primindavo minėtą dešimtmetį ir apsipirkimus turguje.
Romantikos pridėdavo tik ispaniškai bohemiška aplinka, bet ne pati apsipirkimo patirtis,
o senų daiktų kvapą nustelbdavo tik skirtingi kvapai iš maisto furgonėlių aplink.
Persikėlus gyventi į Valensiją, vintažinių daiktų atradimai tapo malonesni. Iš dalies dėl
to, kad pastaraisiais metais tokių nostalgija dvelkiančių vietų skaičius ženkliai išaugo ir
pasiūla gerokai išsiplėtė, iš dalies ir todėl, kad pavyko susipažinti su vintažo
entuziastais. Vis dėlto, Valensijoje, kaip ir kitose Europos miestuose, vykstantis rūbų iš
antrų rankų pardavimas pop-up stiliaus prekyvietėse ir kainos už kilogramą, didelio
žavesio pirkėjui nesukelia.
Vieną didžiausių Valensijos vintažinių daiktų parduotuvių atradau visiško atsitiktinumo
dėka, kai kartą vietoj kelių metro sustojimų, pasirinkau pasivaikščiojimą miesto dalimi,
kur įprastai ne dažnai tenka lankytis. Iki tol buvo nepatirtas jausmas atsidurti ne tik tarp
skirtingais dešimtmečiais pasiūtų rūbų, bet ir tarp vintažinių baldų, knygų, net muzikos,
alsuojančios bent trijų dešimtmečių istorija, buvo svari priežastis susipažinti su šios kiek
eklektiškos vietos sumanytoja.
Mariangeles istorija
Nedidukė, įprastai vilkinti tų pačių tonų drabužius nuo galvos iki kojų, gausiai
pasipuošusi aksesuarais, elegantiška Mariangeles Miguel dirba mados sektoriuje jau 40
metų. „Anksčiau užpildydavau klienčių drabužines, dabar jas tuštinu,” – su šypsena
apibendrina savo veiklą. Rūbus, kurie buvo pirkti su džiaugsmu ir entuziazmu norisi
prikelti antram gyvenimui – tokia parduotuvės koncepcija. Tvarumo tema savininkei taip
pat svarbi, bet vis dėlto pradinė Mariangeles idėja buvo suteikti kokybiškiems rūbams,
kurie dabar jos pačios kruopščiai atrenkami, dar vieną progą. Meilę vintažui, kurio svarbi
pridėtinė vertė – unikalumas, verslininkę lydi visą gyvenimą. Prieš aštuonerius metus,
pradėjus verslą, rūbai iš antrų rankų Ispanijoje neturėjo tokios paklausos kaip kitose
Europos šalyse. Nors dabartinė situacija pasikeitusi, vintažas kuo toliau, tuo labiau
domina mases, vis dėlto, nuo ko prasideda verslo kūrimas, paremtas romantiška idėja
suteikti tegul ir prabangos prekėms, bet ne naujoms, antrą gyvenimą?
Mariangeles karjerą mados srityje pradėjo 80-ųjų pabaigoje vienoje Valensijos
parduotuvėje, kuri siūlė tuo metu garsiausių ženklų drabužius: Versace, Jean Paul
Gaultier ir kt. Pati to meto aplinka buvo išskirtinė – mada gyveno ne ant podiumų ar
žurnalų puslapiuose, o tiesiog gatvėse. Žmonės kur kas labiau nei dabar atsižvelgdavo į
naujo sezono tendencijas ir jas perimdavo, tiek jų nesuasmenindami kaip įprasta dabar.
Valensija tuo metu buvo itin madingas miestas: kad ir kaip brangu būdavo atvežti
drabužius iš kitų šalių, ispanai jų norėjo, juos pirko ir apskritai vartojo daug mados. Anot
Mariangeles, 90-aisias garsiųjų Fendi rankinių bagečių nereikėjo dairytis toli, jos nuolat
buvo matomos Valensijos gatvėse.
Ne tik Mariangeles jaunystės dešimtmečiai buvo persmelkti elegancijos ir visuotinės
meilės madai, itin stilinga buvo jos kasdienybė. Maxmara, Hermes, Salvatore
Ferragamo – buvusios Mariangeles darbovietės, Hermes ir S. Ferragamo dabartinė
verslininkė dirbo parduotuvių vadove. Šias patirtis, absoliučią pagarbą mados ženklams,
su kuriais dirbo, Mariangeles su laiku perkėlė į savo pačios verslą. Kalbėdama apie
Hermes odinės rankinės gamybos procesą, kurį turėjo galimybę stebėti iš arti,
Mariangeles neslepia susižavėjimo ir pabrėžia, kad tik pažinę prabangių daiktų kūrimo
istorijas, kaip sukerpama oda, kaip vėliau ji susiūnama, tam tikras dalis rankomis,
klientai gali suprasti jų vertę ir pateisinti aukštą kainą.
Išskirtinis estetikos pajautimas buvo suformuotas ne tik darbo aplinkos, bet ir perteiktas
Mariangeles močiutės dar vaikystėje. Pati Mariangeles močiutė visada vilkėdavo
nepriekaištingai suderintus drabužius, labai vertino kokybiškus audinius, iš kurių
siūdavo drabužius ne tik sau, bet ir anūkei. „Kai matai, kaip tavo aplinkoje vertinama
kokybė, laikui bėgant nebegali jos atsisakyti,” – Mariangeles nubraukia nematomą
pūkelį nuo kelnių ir nuo judesio tyliai skimbteli jos Hermes auskarai.
Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti, kokį įspūdį kelia sunkiai nusakomo amžiaus ispanė –
be abejonės tai būtų perfekcionizmas. Iš jos pasakojimų aiškiai jausti, kad jei ji mano,
kad negalės klientui pasiūlyti itin kokybiškos patirties, ta idėja daugiau nesvarstoma.
Tarkime, rūbai vaikams ar suknelės jaunosioms, apie kuriuos teiraujasi klientai yra šiuo
metu atmesta galimybė, nes parduotuvės savininkė tiki, kad abiem atvejais reikėtų
papildomų patalpų. Turėti keletą suknelių jaunosioms neverta, nes kiekviena būsima
nuotaka nusipelno gausaus pasirinkimo ypatingai dienai, tas pats ir su vaikais – jei šiuo
metu nėra galimybių pasiūlyti plataus, kokybiškai pateikto asortimento, tada tai ne jai.
Patyrimų erdvė
Mariangeles griauna klientų stereotipus apie daiktus iš antrų rankų ir ją vis dar stebina
nuostaba, kad jos parduotuvėje nėra jokio nemalonaus senų daiktų kvapo. Kad
parduotuvės aplinka būtų unikali dirbama nuolat: čia nėra masinės gamybos baldų,
daiktai, iš pažįstamų prekybininkų antikvariatu, atkeliauja jei sudomina savo istorija –
visa tai tam, kad erdvė nepaliktų abejingų ir paskatintų išgyventi patirtį. Jei pasirinkus
patalpas parduotuvei buvo neužtikrintumo jausmo, ar pavyks užpildyti visas lentynas,
dabar svarbu viską sutalpinti, todėl jei iš parduotuvės iškeliauja kuris nors baldas, jis
greit pakeičiamas kitu, bet niekada tol, kol parinkti baldai dar yra parduotuvėje, kad liktų
erdvės itin plačioms matavimosi kabinoms, masyviai sofai šalia knygų lentynos ir tarsi iš
namų atkeliavusio kavos staliuko, su ažūriniu šviestuvu.
Parduotuvėje galima pavartyti ir mados knygų, tik ne visos jos parduodamos, nes
priklauso asmeninei savininkės kolekcijai. Apie pastarąją Mariangeles kalba santūriai,
bet pripažįsta, kad sukaupta mados knygų kolekcija yra labai kruopščiai atrinkta iš jos
mėgstamiausių dizainerių, tokių kaip Balenciaga, kūrybos.
Mariangeles kukliai pasakoja apie tai, kad niekada neatsisako naujų bendradarbiavimo
galimybių net nežinodama, kokio grįžtamojo ryšio galima tikėtis. Taip gimė bendri
projektai su Vogue, Harper’s Bazaar, kuriuose ne kartą buvo publikuotos nuotraukos su
vintažiniais radiniais, taip pat kai kurie drabužiai buvo nupirkti spektakliams ir
miuziklams, o kai kurie iškeliavo į filmavimo aikšteles, kuriant filmus Netflix platformai.
Paklausta, ar norėtų, kad drabužiai iš jos parduotuvės taptų vienu iš Lily Collins
įkūnijamos veikėjos Emily in Paris deriniu, Mariangeles tik nusijuokia. Anot jos, visa
geriausia Paryžiaus pasiūla yra lengvai prieinama serialo stilistei, bet turint omenyje
veikėjos eklektišką stilių, galima tikėtis visko. Tada nustebina pasakydama, kad laukia
naujo sezono ir net jo premjeros datą.
Kadangi klientų poreikiai nuolat keičiasi ir auga, – Mariangeles parduotuvė taip pat
įtraukta į kelis Valensijos miesto organizuojamus komercinius maršrutus, kai miesto
lankytojams siūlomos šopingo ekskursijos. Visai neseniai parduotuvėje lankėsi kelionių
agentūrų atstovai, ieškodami naujų įdomių rekomendacijų savo klientams.
Ekspertės pasirinkimai
Pati Mariangeles naują rūbą į savo spintą pakabina tik tada, kai vieną iš jos išima. Ir šio
santykio griežtai laikosi – vieną rūbą pakeičia VIENAS naujas. Pati sau drabužius
moteris atsirenka itin atidžiai – visi jie tiksliai atitinka metų laiką ir progą. Aplinkiniai
stebisi, kad didelės parduotuvės savininkės spinta nėra tokia jau didelė. „Geriau 50
nuolat dėvimų drabužių, nei 200, kurių daugumos niekada neužsivelki – kiekvieno mūsų
spintos turinys turi būti protingai apgalvotas”, – sako Mariangeles. Rūbai, anot jos, ir taip
natūraliai nuolat keičiasi visų mūsų spintose, nes juos dėvime, skalbiame, lyginame. Dar
viena taisyklė, kurios laikosi stilingoji verslininkė – naujas daiktas bus pritaikytas ir
dėvimas iškart, o ne paliktas ateičiai, nes taip apgauname save, laukdami tinkamos
progos, kuri ne visada ateina. Pati Mariangeles sau rūbus perka visur, o dairytis, kas
vyksta rinkoje – jos nuolatinis darbas.
Iš ispaniškų mados ženklų Mariangales itin vertina Loewe – jau 150 metų triumfuojantį
Ispanijoje, kol šalyje dar nebuvo tokio gausaus mados ženklų pasirinkimo. Taip pat
verslininkė mėgsta parduotuvei atrinkti Juan Duyos, Fernando Lemoniez, Miguel
Palacio, Amaya Arzuaga – dabartinių ispanų dizainerių kūrybą. Ir paskutinis
Mariangales prioritetas – nors neturintys etikečių, bet rankomis siūti 70–80-ųjų modeliai,
kurie išsiskiria unikalumu, itin geru sukirpimu ir audiniais.
Klientų istorijos
Kiek daiktų parduota per tuos aštuonerius darbo metus, Mariangeles sako
neįsivaizduojanti ir šypsodamasi prasitaria, kad jos dėmesys skirtas visai ne parduotų
daiktų kiekiui, o džiaugsmui, kurį jos klientams suteikia įsigyti rūbai ir aksesuarai.
Panašų požiūrį turi ir parduodantys savo drabužius Mariangeles – svarbiausia ne
pelnas, o suteikti mylėtam rūbui ar aksesuarui naują galimybę toliau būti oriai
nešiojamam. Iš tiesų jautriausios akimirkos parduotuvėje būna tada, kai klientai
susijaudina (ar net susigraudina) atradę savo mėgstamiausio dizainerio kūrinį. O kartais
pakanka ir charizmatiško printo kaklaraiščio, kad koks jaunas vyrukas garsiai šūkteltų
per parduotuvę, kad atrado savo daiktą.
Parduotuvės įkūrėja džiaugiasi, kad dabar vis rečiau pasitaiko jautrių situacijų, kai daikto
savininkui, tikinčiam, kad turi prabangaus mados ženklo gaminį tenka pasakyti, kad šis
nėra originalus ir jis nebus parduodamas jos parduotuvėje. Kartais patvirtinimo ieškoma
ir su profesionalių vertintojų pagalba. Nors klientai kaskart patys žino vis daugiau,
vienintelis dalykas, kurio kartais pritrūksta – tikslumas atskiriant vintažinius drabužius
(tai rūbai iš antrų rankų, kuriems daugiau nei 15 metų) nuo retro stiliaus daiktų, kurie
gamini imituojant 40–50-ųjų stilių ir siluetus. Pati Mariangeles sako dirbanti tiesiog su
rūbais iš antrų rankų, nes net ir tie, kurie atkeliauja į jos parduotuvę su etiketėmis, yra
perkeliami iš asmeninių spintų, o ne gamyklų ir ne visi jie turi nors penkmetį.
Apibūdinti, kokie klientai lankosi radinių iš antrų rankų parduotuvėje, Mariangales sako
negalinti, nes jie apima labai skirtingas amžiaus grupes bei skiriasi finansinėmis
galimybėmis. Be to, tai viena iš nedaugelio vintažinių parduotuvių, turinti platų
asortimentą vyrams, tad čia galima sutikti nuo jaunų bohemiško stiliaus vyrukų iki
brandaus amžiaus klienčių. Nuo veiklos pradžios klientai tapo sąmoningesni ir tai ypač
aiškiai pasijuto po pandemijos, kai dauguma leisdami laiką namuose peržiūrėjo ir savo
spintas – dabartinis klientų požiūris į kokybiškus daiktus vienija skirtingas kartas.
Kadangi parduotuvėje lankosi ir daug užsieniečių (beje, savininkė prisimena ne vieną
lietuvį, tapusį jos klientu), paklausta, kuo skiriasi vietiniai klientai nuo lankytojų iš kitų
šalių, Mariangeles pabrėžia, kad visus klientus sieja noras atrasti ką nors ypatingo.
Priklausomai nuo šalies skiriasi prioritetai prekių ženklams: ne europiečiai ieško
Europoje pagamintų drabužių, slaviškų šalių lankytojams vis dar rūpi drabužiai,
pabrėžiantys statusą, o lietuviai, anot savo srities ekspertės Mariangeles, yra kur kas
atviresni klientai, labiau primenantys ne pirkėjus iš rytų, bet iš Europos vidurio ar
šiaurės. Iš kliento išvaizdos jau nebeįmanoma spręsti apie jo norus, poreikius ar juo labiau finansines galimybes, bet iš požiūrio galima sužinoti labai daug – kaip liečia,
vertina drabužių audinius, kiek domisi jų istorija atskleidžia daug informacijos apie
klientą. „Keliaukite į antrų rankų parduotuves, ne ieškoti konkrečios spalvos suknelės, o
būkite atviri atradimams – tada labiau tikėtina, kad atrasite sau tinkantį daiktą,” – palinki
Mariangeles.
Ispaniškos mados maestro Cristóbal Balenciaga garėjo posakiu, kad „prestižas išlieka,
šlovė trumpalaikė”, o tokie romantikai, kokybės, o ne kiekybės šalininkai kaip
Mariangeles tai patvirtina. Gyvename laiku, kai praeities prabangą vis dar galime
susigrąžinti.