3 dalykai, kurių mane išmokė Ispanijos miestai
Esu tikras asfalto vaikas. Iš tų, kurie pripažįsta, kad gaivus oras ir gamta yra dovana, bet nori gyventi mieste. Tas jausmas, kai eini gatve ir aplink girdi gatvės orkestrą man duoda energijos: pypsi mobilieji, dar garsiau už juos automobiliai, užsitrenkia daugiabučio durys, dviratininkas įkyriai barškina savo skambutį, nors važiuoja ne visai ten, kur jam galima, aikštėje priešais girdi vienu metu bent trimis skirtingomis kalbomis klausiant kiek kainuoja “Nike“ (na bent jau taip jie norėtų vadintis) sportbačiai, o tada nemaloniai išgąsdina didžiulis pulkas staiga pakilusių į orą balandžių, nes į jų pulką kątik įvažiavo kurjeris su picomis ant paspirtuko.
Praleidau beveik 3 metus Barselonoje, o dabar jau keletą metų gyvenu tarp Valensijos ir Barselonos mažų miestelių ir pačios Valensijos. Tai vienas įdomiausių dalykų, kuris man gyvenime iki šiol nutiko – sąmoningai kurti savo estetiką su miesto pagalba.
3 geriausios STILIAUS pamokos, kurių mane išmokė Barselonos ir Valensijos gatvės:
Ribos yra tik metro linijoms, ne tavo stiliui
Kai Barselonos ofise vieną dieną avėjau aukštakulnius, mane erzino. Dar aš stebinau savo buvusius kolegas su krepšiu, ant kurio mano šuns portretas, su baltu bodžiu, puoštu baltu flamingu ir kitomis savo aprangos detalėmis. Ir kuo daugiau man komentarų sakydavo, kad “keista“ arba “faina“, kad jau arba “perdaug“ arba “visai nieko“, tuo daugiau suprasdavau, kad mano “gražu“ nebūtinai turi sutapti su jų. Žiūrėdavau į jų taip pat ne visada vykusius derinius ir galvodavau, kad ofise, kuriame buvo daug nesutarimų, išgyvensime visi tik įsikibę į savo aš, kuris kad ir koks būtų, turi teisę būti.
Ką pagalvos kiti įdomu tiek pat, kaip stebėti vaikštantį tarakoną
Kartą padovanojau rankomis vienoje Barselonos ateljė gamintą lankelį vienai moteriai, ji su ilgesiu nusišypsojo ir pasakė, kad nešios jį namie, kad kaimelio gyventojai neapkalbėtų. Kaskart apie tai pagalvojus man liūdna. Praėjo 3 metai nuo tada, kai padovanojau jai tą lankelį ir vis dar nesu mačiusi jos juo puošiantis.
Žinote, kas mane pačią išlaisvino atrodyti taip, kaip noriu, be jokių svarstymų, kaip pasirodysiu kitiems? Barselonos metro. Kai važiuoji sausakimšu metro, o aplink tave nuo elegantiškiausių kostiumuotų vyrų ir moterų raudonomis lūpomis, iki jaunų merginų, kurioms dabar gražiausi outfitai yra plikabambiai, galiausiai iki ne kokį kvapą skleidžiančio ir pinigų prašančio muzikanto džinsiniu švarku. Jei į tokį metro įlipsi su, tarkim, paukščio iškamša ant galvos kaip Carrie Bradshaw, į tave žiūrės tol, kol vėl nesupypsės telefonai rankose, o to laukti ilgai nereikės. Daugių daugiausia dar kažkas iš metro prisimins tą jūsų paukštį ant galvos per pietų pertrauką ir gal pagalvos, kad tai visiška nesąmonė, o gal patikrins Amazone, ar nėra tokių pirkti. Koks skirtumas? Nes ne komentuojantys kažko neteks nepabandę, o ta, kuriai norėjosi to paukščio ant galvos.
Juoda būna smagi, o per ryški būna tik saulė, kai pamiršti akinius
Man juoda niekada nepatiko. Dabar lyg ir visai nieko, bet jei atvirai, daugiau iš reikalo ji man patinka, nei nuoširdžiai. Kaip ir smėlinė. Smelis yra tiesiog patogus: paplūdimyje ant jo gulėti maloniau nei ant akmenų, smėlinę palaidinę lengviau derinti nei rožinę. Bet grįžkim prie juodos, dabar jau ji man patinka ant kitų. Pakako dalyvauti ispaniškose šventinėse vakarienėse, kur moterys blizgėjo juodais žvyneliais, vilkėjo trumpučius juodus sijonus, arba tiesiog vilkėjo juodai su pačiu ryškiausiu man matytu raudonu lūpdažiu. Juoda Barselonos renginiuose yra ryški.
Dabar, kai renkuosi naują švarką ar marškinius, galvoju kokios dar ryškios spalvos neturiu. Ir tas rožinis švarkas su žaliomis ramunėmis yra vienas geresnių mano pirkinių. Kai jį vilkiu, mane pavadina barbe. Ir aš nieko prieš.
Tad jei ieškote tablečių nuo nuobodumo, eikit į miestą, į pačią tolimiausią vaistinę. Garantuoju, kad perėjus visą paseo de Gracia ar tokio stiliaus gatvę, bus kilę naujų gerų minčių, kurios patiks jūsų spintai, ir reikės mažiau papildų nuotaikai gerinti.