Ar tikrai Ispanija – svajonių šalis?
Publikuota žurnale Ieva, 2024 Nr. 2 (27)
Jei reikėtų išrinkti vieną populiariausių kelionių, emigracijos, investicijų į NT krypčių – Ispanija pastaruosius kelerius metus be konkurencijos yra lietuvių favoritė. Šalis, kur saulėtų dienų per metus maždaug 300, vidutinė gyvenimo trukmė viena ilgiausių Europoje, o svarbiausios regionų šventės trunka savaitėmis, traukia daugelį. Ar tikrai Ispanijoje kasdienybė tokia pakylėta?
Kaip lietuviai atrado Ispaniją
Nors prasidėjus COVID-19 pandemijai, Ispanijos žemyninė dalis tikrai nebuvo saugi kryptis, dėl ekstremalios padėties buvo labai sudėtinga iš čia išvykti, o patekti dar sudėtingiau. Bet viena kryptimi degė žalia šviesa – į Tenerifės salą. Pastarojoje virusas neplito taip, kaip kitur ir greitai Tenerifė tapo mėgstama užsieniečių vieta darbui nuotoliu. Vis didėjantis susidomėjimas Ispanija, išaugo dar labiau, kai Europą sukrėtė prasidėjęs karas Ukrainoje. Nuo karo pradžios nekilnojamo turto pirkimas Ispanijoje nuolat auga. Pragmatiškai lyginant pragyvenimo išlaidas, per pastarąjį penkmetį nebeliko didelio skirtumo tarp dienos pietų abejose šalyse, o maisto kainos vis dažniau draugiškesnės Ispanijoje. Kava, grįžus į Lietuvą atrodo prabangos dalykas, o Ispanijoje nors vieną puodelį kavos, neviršijantį pusantro euro paprastame bare, sau gali leisti visi.
Nors nuomos kainos Ispanijos didžiuosiuose miestuose vis dar gerokai didesnės, anot NT
agentės Gintarės Kazakevičienės, norint įsigyti būstą gyvenimui ar investicijoms, Alikantės ar kitų regionų mažesniuose miestuose galima gerokai sutaupyti lyginant su lietuviško pajūrio, Vilniaus, net Olandijos, Vokietijos, Jungtinės karalystės kainomis.
Nesibaigianti jaunystė, ramesnis gyvenimo būdas ir sveikatos priežiūra
Ispanijoje nėra tabu nei klausti amžiaus, nei kalbėti apie savąjį – dauguma visą gyvenimą
jaučiasi jauni. Ispanai nėra linkę atsisakyti pramogų, kelionių ir kitų gyvenimo malonumų, dėl amžiaus. Čia apskritai vengiama žodžio senatvė. Įkvepia klausytis vietinių kalbant apie vyresnio amžiaus kaimynus ar gimines, dažnai tai būna devintą dešimtį perkopę optimistai. Lengvumo apskritai ispanų kasdienybėje daug: kai žmonės jaučiasi jauni, jiems netrūksta energijos, o per miestų šventes beveik neįmanoma išvesti dalyvių amžiaus vidurkio, nes tarp vaikų dar sėdinčių vėžimėliuose matyti daug laiko nubalintų šukuosenų.
Einant pro senelių namus, galima tik žavėtis dažnai jau vėžimėliuose sėdinčiomis senjorėmis, padažytomis lūpomis ir gausiais karoliais. Apskritai ispanai moko mus atvykėlius paprastumo ir džiaugsmo – garsiai pasakyti sau komplimentą, žiūrint į veidrodį matyti tik tai, kas kelia nuotaiką, yra kasdienybės dalis. Nors patys ispanai mėgsta pasiskųsti, kad sveikatos apsauga šalyje galėtų būti ir geresnė, ypač kalbant apie eiles norint patekti pas gydytojus specialistus, dauguma ne tik medikų, bet ir slaugų
dirba iš pašaukimo. Turėjo praeiti laiko, kol tapo įprasta, kad odontologė ne tik iš mandagumo klausia, kaip laikosi mano šeima grįžus iš Lietuvos ir jai iš tiesų įdomu, kaip pavyko kelionė. Vis dėlto didžiausias ir maloniausias šokas buvo, kai kraustantis iš vieno regiono į kitą ir atsisveikinant su savo gydytoja valstybinėje ligoninėje, sulaukiau apkabinimo.
Integracija ir kalbos barjeras
Įprastai ispanai linksi galva, paklausus, ar kalba angliškai, bet praktiškai, jų žinios dažnai
apsiriboja pasisveikinimu ir dar keliais trumpais sakiniais. Kuo toliau keliaujate nuo gausiai turistų lankomų vietų, tuo didesnė tikimybė, kad vien anglų kalbos čia nepakaks. Kai ispanakalbių pasaulyje yra daugiau nei 500 milijonų, ispanai nesivargina mokytis kitų kalbų. Vos pradėjus kalbėti ispaniškai, vietiniai užsieniečius sutinka šiltai, tačiau dirbant, tvarkant reikalus su ispanais, atsiskleidžia jų noras, kad viskas būtų tiksliai paaiškinta jų kalba. Tipiškas ispanas retai varginsis naudotis Google vertėju ir ramiai palauks, kol užsienietis nežinomą žodį išsivers pats. Be kalbos, kelias į ispanų širdis atsiveria per jiems skiriamą laiką. Pasisveikinti su šypsena, paklausti, kaip sekasi ir išklausyti, pakalbėti apie orą, artėjančias šventes, loteriją yra ispaniškos bendruomenės klijai. Svarbu ne darbo metu vengti darbo temos, kuri įprastai ispanų nelabai domina. Tos pačios temos dažnai vietiniams įdomiausios ir darbo metu. Lietuviška ir ispaniška darbo kultūros gerokai skiriasi – darbas Ispanijoje retais atvejais būna tarp prioritetų. Darbo
valandos čia baigiasi tada, kada parašyta, likus mažiau nei pusvalandžiui iki pietų pertraukos ir darbo pabaigos, geriau su ispanais rimtų klausimų nepradėti spręsti. Na, ir keletas nelaužomų taisyklių, kurias pažeidę užsieniečiai sulaukia nemalonės: niekada nereikėtų darbo reikalais ispano trukdyti po darbo, savaitgaliais, ir juo labiau, per atostogas. Kai gyvenimas – nesibaigianti šventė
Valensijos regione nėra svarbesnio įvykio metuose už Ugnies pavasario šventę (las Fallas), kuri trunka nuo kovo pirmos iki dvidešimtos. Valensijiečiai gyvena šia švente ištisus metus – draugai ar kaimynai buriasi į grupes, kurios renkasi pabendrauti visus metus, finansuoja skulptūras, kurios šventės metu išstatomos visame mieste. Šventė, turinti jau kelių šimtmečių istoriją, prasidėjo nuo amatininkų stalių, kurie prieš pavasarį tvarkydavo savo dirbtuves, mesdavo ir degindavo tai, kas nebereikalinga, o šventės kulminacija vyksta Juozapinių išvakarėse, nes šventas Juozapas laikomas amatininkų globėju. Pirmosios skulptūros buvo liejamos iš vaško, dabar jos gaminamos iš putplasčio – kovo 19-osios naktį sudeginamos. Tai šventė, kurios neatsiejama dalis yra pirotechnika pačiomis įvairiausiomis formomis: fejerverkus, petardas,
mažas ugneles mėto net darželinukai, o miesto savivaldybės aikštėje savaitgaliais antrą valandą dienos susprogdinama apie 200 kilogramų pritechnikos per kiek daugiau nei penkias minutes. Sevilijoje gyvenimas sustoja savaitę iki Velykų, kai vyksta religinės skirtingų brolijų eisenos. Miesto gatvės užsipildo skirtingomis procesijomis, vietinės moterys vilki juodai ir segi juodųnėrinių nuometus, reiškiančius gedulą dėl Kristaus nukryžiavimo, laukiant jo prisikėlimo. Sulaukus Velykų miestas dviems savaitėms grįžta į įprastą ritmą, o tada prasideda Pavasario mugė (Fería de abril) ir dar viena savaitė šventinių renginių. Gatvėse iškyla daugybė palapinių, skamba gyva muzika, šokamas flamenko, dauguma moterų vilki flamenko sukneles ir segi gėles plaukuose. Šventėms Ispanijoje negailima nei atostogų dienų, nei pinigų – būti čia ir dabar bei mėgautis švente yra ispaniško mentaliteto bruožas.
Pavydas ir perdėtas smalsumas
Kai tarp atsipalaidavusių ispanų atsiranda itin darbščių lietuvių, kyla nesusipratimų. Ispanų nežavi nei labai ambicingi, nei karjeros siekantys kolegos. Iš labiausiai netikėtų asmeninių patirčių dirbant ir gyvenant Barselonoje, buvo pokalbis su vadovu ir jo priekaištai, kad per ilgai užsibūnu darbe, nes Ispanijoje vengiama mokėti už viršvalandžius, bijoma Darbo inspekcijos patikrinimų, o pritapimo ispaniškoje aplinkoje tikrai neskatina atvykėlio noras dirbti. Kolegos ne kartą laidė replikas, kad atvykėliai atima darbo vietas iš vietinių, net tada, kai objetyviai taip nėra dėl pačių ispanų užsienio kalbų nemokėjimo. Emociškai sunkiausia situacija darbe buvo, kai man užsienietei nemokami sensoriai stebėti cukraus kiekį kraujyje gydytojo nemokamai buvo paskirti anksčiau, nei kolegei katalonei. Pastaroji savo nepasitenkinimą rodė kelias savaites, o kiti kolegos su ja solidarizavosi. Nors darbo aplinkoje lengva patirti ispanų atstūmimą, dažnai jiems apsipratus su užsieniečiais artimoje aplinkoje, situacija apsiverčia ekstremaliai ir viskas apie ne vietinį kolegą, pažįstamą, kaimyną tampa įdomu. Reikia laiko ir ryžto norint Ispanijoje aiškiai nubrėžti ribas apie tai, kieknorima dalintis asmeniniu gyvenimu. Valensijoje registruojantis savivadybėje darbuotojas pradėjo domėtis mano išsilavinimu, o paklausus, kuo tai susiję su gyvenamosios vietos
deklaravimu, maloniai atsakė, kad tiesiog įdomu.
Mokėjimas valgyti ir gyventi
Ispanai tiki, kad jų virtuvė yra skaniausia, geriausia ir turtingiausia. Maistui čia skiriama daug dėmesio ir laiko: tris valandas gaminti paella, ruošti troškinius iš gausybės ingredientų yra laisvalaiko dalis. Valgyti reikia su kompanija, dažnai ne namuose ir niekur neskubant. Apskritai laikas Ispanijoje yra suvokiamas kitaip: punktualumas ispanams atrodo stipriai pervertinamas, o geresnio paskatinimo nei daugiau laiko poilsiui negalima įsivaizduoti. Iš šono ispanai kartais atrodo kaip nuolat persikūnijantys profesionalūs aktoriai, o kartais spinduliuoja vaikišku nerūpestingu. Tas pats rimtas ofiso darbuotojas, išėjęs pietauti traukia aplinkinių dėmesį garsiu juoku ir aistringomis istorijomis iš šokių pamokų, o kaimynų nuotaika keičiasi per niolika minučių prieš pirmą kavos puodelį ir po jo. Kad ir ką darytų ispanai, neria į tai stačia galva. O jei užsieniečiai žiūri į juos kiek iš aukšto, kad jiems trūksta atsakomybės ir rimtumo, dažniausiai iš vietinių sulaukia atsako – daugiau ramybės. Kaip ispanai mėgsta kartoti – tobulų žmonių nėra, taip pat ir šalių. Bet yra Ispanija su savo gamtos ir žmonių kontrastais, siesta, kai viskas sustoja, nesibaigiančiomis šventėmis ir smalsiais kaimynais. Šalis, kurioje išmoksite skirti laiko poilsiui ir malonumams.